Vis pamąstau apie tą mažą,
Tą iš vaikystės parbėgusį.
(Rieškučiosna sužeria grąžą:
Įsigijau nūnai nuodėmklausį)

Gražesnis buvo nei dabar – guvus
Ir vis ieškojo kažko savo.
(Išsimėtė visus: ir savus ir draugus,
bet už tai niekad nieko negavo)

Lai ošia toly medžiai palikti,
Lai šunys loja – jie, deja, ne mano.
Kūnas gali pasilikti ir tremty –
Siela ieško savo gimto namo...