artėju
it kirvarpų išvarstyta
artėju ne tolstu artėju
gal žiema alkana sniegu
purvo nė man anė Tau
sočiai nepagailėjo
pavasario savasties akyse
savus kūnus nešam abu
ir nelaukiam mirties
tik einam iš lėto į ją
meilės fakelus iškėlę
artėju per aguonos grūdą
o pati, mielas, Tavyje želmenėju
degančiu karščiu lūpose
eiles savas jaukinuos
netolstu artėju mirtie
prie tavęs į greitąjį
traukinį neperku bilieto
pėsčiomis pas tave mirtie
o šiandien mielasai
Tavimi akyse skaidrėju