Tu man sakei, kad žvaigždės krinta,
akimirką sušvitę naktiniam danguje,
tik lieka tai, kas buvo šventa
su žvaigždėmis išėjusiame žmoguje.

Taip greitai bėga metai, kartos mainos,
akimirka – dar vieno  nebėra,
kas dvi sekundes – keturių netenkam,
„Žynys“ pasakė, ir baigta kalba...

Ir bėga, srūva mums paskirtas laikas
kaip smėlis laikrodžio vidumi,
o žvaigždės krinta krinta krinta,
pasiimdamos ir mus su savimi...