Geriau jau būčiau rankų neturėjęs,
Akių ir lūpų, ir jokių jausmų,
Nes toks netikras tavo jausmo vėjas,
Kurio kasdien po mažą dalį netenku.

Norėjau būt vėjavaikis, lošėjas,
Tik susikaupt prie kortų negaliu.
Sudrisko burės audrai priartėjus,
O aš nemoku pasitenkint vėjeliu.

Geriau audroj pajust, jog svetimėjam,
Negu užsnūst apsvaigusiam melu.
Esu ir aš kadaise trypęs gėlę,
Dabar jaučiu – pats trypiamas esu.

Koks nori, tegul aistrą drasko vėjas –
Juk nuodą, sako, nugali nuodu.
Dar kartą apsvaigintas, patikėjęs,
Sapne aš kelią pas tave randu.

Ir plyš drabužiai, o ne jausmo burės,
Ir velsis kūnai kaip tavi plaukai,
Ir lūpos bus nuo prakaito mums sūrios.
Gerai, kad man nors sapną palikai...

1999