Pilkšvoj padangėj debesų daugėja,
Matuoja paukščiai tolimas erdves.
Ir klausosi klevų viršūnės vėjo, -
Netrukus juos į rudenį nuves.

Jau nepasuks atgal žirgai vežėčių,
Gali kiek nori kryžkelėj stovėt.
Paliks styrot  prie kelio stiebas kiečio,
Nekeis krypties ir upėje srovė.

O taip norėčiau vasaroj pabūti,
Ten, kur dangus - lyg žydintys linai,
Dar vieną minutėlę, dar truputį...
Tada ir aš išeisiu... Į Tenai.