Tylioj pamiškėj
vienas vienkiemis
vienišas stovi.
Pro jo aukštus vartus
tylus rytas įeina,
rami naktis išeina,
o vidurdieniai krenta
į ilgą nenupjautą žolę...
Tik gandralizdyje
ramybės gandras nebeplasnoja...
Kai namai pamiršti,
kai langai užkalti,
pamatai užmarštim samanoja.