Tai paskutinis šokis.
Pasauly, kupinam tamsos.
Tai kelios gyvasties epochos
Apytuštėje salėj vienumos.
Gyvenimo narsa, kilnumas,
Užstrigęs laikrodis ore,
Tai kelios pėdos išdidumo
Ir saulė, nublukusi dar vakar
Pasenusiame sąsiuvinio lape.
O jeigu tai daina?
Tolygiai skęstanti beribėj kasdienybėj,
Vis trikdanti keistas mintis ir šaukianti rutinos.
O gal tai laikas.
Praėjęs ir negrįžęs, pusėtinai sustingęs lietuje.
Ir vis dėl to, manau, tai gėris,
Įstrigęs skęstančiam „kitų“ dainų rate.