Kai vakaras ateina labai tyliai,
Uždangsto langus trobai aklinai,
Tada prisimenu visus, ką myliu...
Prisiminimai neša su sparnais.

Prie stalo sėdu ir rašau vėl laišką,
Kad sužinotum, kuo aš gyvenu,
O ten – už lango sutemos jau vaikšto,
Ir verkia vėjas tarp pušų šakų.

O tau rašau: - Liūdnai diena praėjo,
Nuskrido tarsi gulbė dangumi, –
Net atsisveikinant jos negirdėjau,
Nes mano mintys tik su tavimi...

Labai prašau, tik nepamiršk, kas gera.
Kas vakar sielą žeidė – teišblės!
Tegu kiekvieną vakarinę žarą
Pakeis daug laimingesnis rytmetys.

Kai vakaras ateina labai tyliai,
Net nepabeldęs į trobos duris,
Visad prisimenu visus, ką myliu,
Ir vėl mane užvaldo ilgesys.