Tu kaskart išsiveržęs krioklys iš naktinžiedėm kvepiančios pievos -

Toks fontaniškom formom smagus ir paklydęs nakty nejučia.

Tik be reikalo tylą prausi įnoringomis ašarom dievo

Ir kaip suokalbis šoko tyloj išnyksti pražydėjęs staiga.



Nesuspėja tave  apkabinti dangus ir ištįsę šėšeliai ,

Nusiprausti lašelių gaiva iš krantų išsinėrus migla.

Tu tik trumpas buvimas akimirkoj,  žavėsio gėlės

Ar laukimas įsmigęs giliai  kuždesiais į mane.



Tu - ne tu, o tik pelkėje meilės rūke išsimurkdęs,

Ištirpstąs svaiguly apsnigtų klevų lapais  takuos

Toks ūmus įdrėskimas, toks miegančio šokio absurdas,

Toks žinojimas, kad be tavęs aš nebūčiau kitoks.