Taranuojantys erdvę malūnai, pirmapradžiai minčių siluetai –
po žiupsnelį atogrąžų šūviais, po etiudą tiesos nugalėtiems.

Išskaitytos net juodosios skylės, koordinačių sistemos užmiršo –
skausmo tašką ant stalo paviršiaus iš akladuobių nežiniai žiūrint.

Tiksliai mala sparnuotos sistemos, byra norai po frakciją skalsią –
tik šią naktį geldelės be nieko, o rytoj beprotybės užpiltos.

Kai nutolsta malūnai nuo sapno, o lietus – nebe verksmas ant skruostų –
po kruopelę, po žydintį nieką atsibudęs aš tau dovanosiu.