Vienumoje suklususios antenos
Į nežinią – į geliančias gelmes –
Margais plaštakių veidrodžiais plevena –
Ir niekas negyvena be manęs.

Tik liepos mėnesį, kai pievoj pasislėpus
Gelmių srovė susirenka bites,
Tuštėja aviliai –pilnėja liepos:
Skandina laikas mano minutes.

Nuskęstančioj būty – tik geltonžiedės kekės
Spangia tyla prie mano avilių,
Ir nerimą ištiesęs Jonas Mekas
Virš liepos mėnesį pražydusių gėlių, –

Eilėraščiu paklausdamas, ar liūdna,
Vienatvėj padiktuodamas eiles –
Kol limpantys garsai naktiniais būgnais
Mane žiedų taurelėse užsklęs.

Vasarvidžio šviesoj palikęs medis
Dūzgiančiom antenom į gelmes –
Į avilius sugrįžtantis paradas -–
Kad niekas negyventų be manęs --