Naktis dar neskubėti ryto prašo,
Kaip aš kadaise jo, menu, prašiau.
Sugavusi rasos mažytį lašą
Lyg stebuklu džiaugiausi, ne mažiau.

Bet vėjas čiupo lašą man iš rankų
Ir... neišlaikė. Dužo šis staiga.
Parklupęs pievoj duženas jo renka,
Vėl suklijuoti nori, nors tu ką.

Neteko vėjas to skaidriausio lašo...
Ir aš dairausi, bet nebematau.
Kur savo naštą debesys tie neša,
Jeigu dangaus už lango tiek nedaug?