Ar gyvenai kada gyvenime
Be durų, be langų,
Be arkų ir sienojų.
Be lubų virš galvos
Be stogo ir pastogių?

Jei taip, tada gerai.
Tada žinai, kaip
Medžiai ošia ir lapoja.
Kaip trykšta šaltinio versmė
Ir išmintį godoja uolos.

O jei dar kalnus pažinai –
Viršūnės debesys boluoja.
Ir olose
Savotiškai šiltai
Žemės dvasia viltim alsuoja.

Išlaužiau sienas,
Išverčiau duris.
Nugriuvo stogas,
Bet aš stoviu.

Ir dar stovėsiu – lyg kalnai,
Kol bent viena žvaigždė
Dangaus skliaute
Mirguosis.