Ant ežero bangelių įsispaudė,
Šešėlyje nuslinko per žoles,
Rūkus išsklaidė, ir nė lašo
Nei pusėj šioj, nei už erdvės.

Na kaip gi nenuvalkioti prasmės,
Kaip pavadint kūrybos šviesą?
Nuo ryto rieda rutulys minties,
Kol vakare skydu uždengia vėsą.

Tai mano saulėlydžių gaiva,
Tai svaigulys iš mūzos įsčių,
Ir niekados nebus gana
Prasmių kuždėjimų lig ryto.