Praėjo ruduo pro rausvėjantį klevą,
Nubrido į tolį Tėvynės laukais.
Kur žengė, pagelto laukai dar žaliavę,
Sublizgo ant smilgų rasoti plaukai...

Ir užgulė širdį keistokas laukimas,
Ir nerimas ėmė tvinksėt smilkiniuos.
Jautei, kaip alsavo pakaušin likimas...
O gal tiktai rausės vėjelis plaukuos?

Ir ši abejonė tau ūpą pakėlė.
Ir tu pajutai, kaip skrendi virš laukų,
Mėgindamas švelniai apglėbt Lietuvėlę
Lyg pirmąją meilę jaunystės laikų...

Tu troškai tik vieno, kad jausmas šis mielas
Nedingtų kaip sapnas, kaip ryto rasa.
Kad motų ir motų sparnais tavo siela,
Gaivindama kūną palaimos šviesa...