tavęs nebėr tarp kasrytinių žodžių –
nei sakinio pradžioj, nei jo gale.
naivių kalbų prisiragavus godžiai
pasišarvojau žvakių tyloje.
ankštam karste netilpo mano akys,
netilpo traukiniai ir aitvarai,
nes aš trapiais jausmais tave ištapius
regiu ne tais šešėliais ir brūkšniais.
šitoj tyloj išnyko mūsų ego –
toks šiltas rudeniniam miraže:
juk mes abu iš rudenio atbėgom,
o sugrįžtu į jį tik aš viena.