Vos vieną bangą peršokau – kita atūžia,
Ir vėl teks grumtis, vėl kaupiu jėgas.
Atrodo, pasiglemš kaipmat įtūžę.
Likimo jūra... Kas sutramdys? Kas?

Pati viena, kietai sučiaupus lūpas.
Jau, rodos viskas... – Vėlei iš pradžių!
O kartais, nevilty juodoj suklupus,
Aš savo sargą – angelą kviečiu.

Ir vėl skaidrėja painūs labirintai,
Kokia didi Aukščiausiojo galia!
Vėl bangos plyšta, gūra, miršta, krinta,
O aš tolyn... krantu... žalia žole.