Kai vėjas taršo debesynų plaukus,
Rudens simfoniją lietus užgroja,
Nesakius niekam, nieko nebelaukus
Skubu, skrendu aš į vaikystės rojų.

Taip lengva... Kojas pamerkiu į kūdrą...
Žalia varlė akis išsprogus kurkia.
Nutaiso į mane ji žvilgsnį gudrų:
„Kur tu geriau surasi? Kurgi? Kurgi?“

Žiogeliai vakaro koncertą skelbia,
Atrodo, gaudysi juos, eisi eisi...
Senukas kelias teisinasi, kalba,
Kam išvedė mane iš čia kadaise.