... tada kruvinom rankom aš paliečiau veidą,
Lytėjau sekundę, ar keletą...
Sustiręs iš baimės ar šalčio?
Jis nejaučia nieko, nei baimės,
Nei skausmo...

Tą sustingusį žvilgsnį, klaikų
Bijau prisiminti.
Kaip į ledą atsimušė mano mintys,
Ir palietė širdį sudužusios viltys.

Tas kūnas – sustingęs,
Į ledą pavirtęs,
Jo ašaros karčios
Krislais nukris pačios,
Nereikia pagalbos nei vėjo,
Nei šalčio...

Pakelk, po velnių, tą sušalusį kūną!
Pažvelk į sukaustytą sielą – kaip mūras.
Tą vakarą buvęs gražus ir laimingas,
Pavirsi į dulkes gyvenimo tilto.