...Žvakės ant palangės jau seniai niekas neuždega. Aptirpusi iki pusės kažkurį vakarą ji buvo palikta likimo valiai vėl sustingti. Ir kol niekas nepakaitina, ji laikosi tvirtai, tiktai kartais užtenka poros kaitresnės saulės spindulių, kad pradėtų leistis ir glebt, juk vaškas toks trapus ir silpnas.  Kol jo nepalieti ar nepajudini, jis atrodo kietas it akmuo, bet skleidžiantis jaukumo ir šilumos kvapą. Traukiantis, bet paslaptingai gąsdinantis. Išdidus, bet maloniai draugiškas. Vientisas, bet sulipdytas iš daugelio atskirų dalelių.
Kažkada žvakė buvo didelė, turėjo viltį degti ilgai ir karštai šildyti bei apšviesti visus esančius aplinkui, tačiau dabar jos liko tik gabaliukas. Ir tas su nubėgusio vaško žymėm. Bet nors ir maža, ji vis dar turi viltį sušildyti tą vieną – norintį jos šilumos, apšviesti kelią tam vienam – trokštančiam šviesos. Ir ji šventai tiki, kad ateis ta akimirka, kai maža degtuko galvutė švelniai prisilies prie jos apdegusios širdies, ji užsidegs švelnia liepsnele ir degs tol, kol siūlas baigsis...