Rudeniškas nerimas aplankė...
Pavargai, Motule, pavargai.
Vakaro saulelė šviečia blankiai,
Pieva rūbą perdažė pilkai.

Tau galvoj lyg skruzdės mintys zuja:
Su melsva gėlėta skarele
Ne Tave jaunystė-Tu ją
Draugškai vedžiojiesi šalia.

Nėr skarelės... Kaip ir tos jaunystės...
Metai barstė Tau ne vien vargus.
Tuščias, Mama, jau Tavasis lizdas,
O buvimas toks sunkus, vangus...

Man esi lyg obelis kerota
Iš gimtinės sodo, dar žalia.
Drėksta akys... Ko Tu, Mama? Ko Tu?
Tai tik paukščiai sutūpė šalia.