paklydę fobijų pasauly
kiekvienas nešam savo saulę
berankiai ir bekojai
aplink gyvenimo pirštą apsivynioję
supančioti vilties
kad saulė ryt vėl patekės
paniekinti apšepę sulyti
kaip tie šunyčiai palikti
patapę dvasios ubagais
mes tikimės jog tai praeis