Egzistuoju. Savo sieloje auginu svajonę – apkabinti ir švelniai pabučiuoti dangų. Jaukiai įsitaisyti ant paties minkščiausio debesėlio, išgerti karštos arbatos, sėdint ant visatos jūros kranto visiškai atverti savo širdį. Ryžtingai po pasaulį paskleisti paskutinės, pačios švelniausios meilės pavasario pienės pūką.
Aš nevykusi sodininkė. Nedrąsiai įžengdama į gyvenimą nesugebėjau su savimi pasiimti ir talento. Talento turėti tokią dirvą, kurioje sodinčiau svajones, savo mintis, laidočiau skausmą. Tokį, nors mažyti žemės lopinėlį, kurį žmonės vadintų gražiu ir stulbinančiu. Tokį, kuris žavėtų ir tave. Dabar mano žemė – piktžolių pieva. Kasdien ją raviu: pavargusiom, it švitrinis popierius šiurkščiomis rankomis negailestingai išraunu tą džiaugsmą ėdančią žolę. Per mėnesį įveikiu pusantros.
Aš žinau, aš prakeikta naivuolė! Neturėsiu savo sodo. Nebus dvasios ramybės. Nebus tos lysvės, kurioje bujotum visa savo esybe – rūpestingumu, protu, gėriu, šiluma, muzika, grožiu.
Idiotė aš.
Dar prieš įbrendant į tą klastingą plotmę, žinojau, kad verksiu. Man skaudės ir aš niekad nepaliesiu laimės rankomis. Žinojau, bet stačia galva nėriau į tuos vandenis, kuriuose plaukioti aš neverta, ypač irtis tavo link. Dėl akimirkos šilumos aukojau saldaus miego valandas, gyvenau, nes laukiau tavo žodžių.
O karštos ašaros degina iliuziją, griauna muzikos didybę, išdidžiai ir su džiaugsmu nuplauna gėrio ir meilės laiką. Ir į mano sodą, į tas vietas, kur išroviau piktžoles, priberia naujų, menkavertiškumo ir bjaurasties, sėklų.
Neberavėsiu.
Bet vis vien auginsiu. Svajonę. Sieloje.