Radus po saule kuklutę sau vietą,
Įtėvio pikto barta ir peikta,
Trupinu laiką, kąsneliais išmėtau...
Ar besurankios kas nors? Ir kada?

Lesa kovai, bet to laiko dar lieka,
Nors, patikėkit, mažiau ir mažiau.
Styro dygi varnalėša. Ir nieko.
Žiedas bekvapis, pati jį mačiau.

Laikas lyg rasos ant žiedlapio krinta,
Glaustosi, slepiasi - nori išlikt.
Bet lyg iš tuščio į kiaurąjį indą...
Jis nusigandęs tik žagteli: "Ikt..."