Su žmogumi gimė paprastumas..
O tada jis iš suplyšusio megztinio padarė tikėjimą, skylėtą.
Iš akinių stiklo šukių sulipdė pasitikėjimą, trapų.
O iš rėmelių išlankstė draugystę, lanksčią, tačiau pažeidžiamą.
Su bato raišteliais surišo visa tai..
Supratimas dingo, gavome niekšą,
Tačiau jis visada gali tobulėti,
Megztinis – lopomas, Šukės – suklijuojamos, Rėmeliai – ištiesinami..
Su žmogumi paprastumas ir mirė, tik neaišku ir prieš mirtį jis deformavosi..
Į puikybę, žeminimą..