Padalinkit kelią man, akys svetimos,
Kad protas ir širdis eit atskirai galėtų..
Nemiela žvelgt tuščiu žvilgsniu gilyn,
Juk ir nesitikiu tenai kažką išvyst..

Tad kam apgaudinėt save,
Žinau kas bus, bet pamiršau
Kas prieš akimirką įvyko...
Ir plyšk, širdie, vis tiek tylėt turėsiu.

Kaip užrakinta, nubausta mergaitė,
Įkalinta tamsoj tupėsiu.. Tylėsiu,
Ir kūnas, ir vidus išdžiuvę.
Tiek pasakyti noris, tie žodžiai
Krenta į pasąmonę,
Liūdni ir susigūžę, kaip
Paukštis užrakintas,
Į laisvę niekad neišeis, nepasieks
Tavos širdies, jausmų nebepalies