Tekstai mėgsta pozuoti knygose. Blogą žodį parinkau. Ne knygose – grafomanijos veikaluose, almanachuose, publikacijose. Tiek to. Prie esmės. (Mintis slapstosi. Matyt, bijo Svarbių ir Reikšmingų keršto.)
Tai jau taip. Tekstai – manekenai – rodo – pirmiausia – į dizaaaaaaaiinerį – vienatinį autorių. Dabar pozuoja tekstų sumanytojas. Šviesa markstosi. Manekenai patys vieni kaukia Bis (kur ovacijos Šiaip žiūrovų?) Nesvarbu. Šiaip statistų nupirksim.
Nes reikia kažkaip Save sugalvoti. Sureikšminti. Papasakoti apie Unikaliai Nupezusią egzistenciją. Sukelti pavydą kaimynui Grafomanui. ( Jo 10 romanas apie meilę, kuris nė iš tolo, nei iš arti neprimena nei romano, nei meilės, o mano tik 9!!).
Nes reikia supliusuoti gyvenimą:
plius vienas: atostogauju Kanaruose;
plius antras: turiu du butus;
plius trečias: parašiau knygą;
Brangiausiai atsiėjo knyga – daug mokėjau - bet išspausdino!

O taip - mes priklausomi nuo pozos. Ne nuo proceso. Nuo rašymo. Ne nuo Kūrimo. Nuo mirties. Ne nuo Gyvenimo.
Nesišaipykit. Ir, gink Dieve, nedrįskit spausdinti šito teksto. Nes jis pats tikriausias grafomanijos pavyzdys.