Vėjas siūbuoja medžius,
Šalta.
Keista –
Juk toks gražus birželio rytas.

Nejučia suklumpu
Ties erškėtrožės krūmu.
Jo spygliai nutvilko skruostus.
Dabar suprantu,
Kad erškėčių vainikas
Ne jo vaisiai
Išgramdytomis sėklomis.

Pala, pala.
Nesuprantu.
Juk ir ten ir čia
Tas pats raudonis.
Tai kodėl vienur
Bėga kraujas
Kitur saldžiai
Paglosto liežuvį?

O galbūt
Tai ir yra
Visa ko esmė?
Tai tas pats raudonis
Tik neišgėrus
Su prakaitu
Susimaišiusių
Rausvų lašų
Neparagausi
Ir saldžių vaisių.

Taip. Ko gero taip.
Todėl klūpėsiu
Ties erškėčio krūmu
Kol mano kraujas
Nudažys jo vaisius
Vaiskia, saulėje spindinčia
Maloniai rausva spalva.
Ir aš jau nebūsiu
Šešėliuose sutemose.