Užuodžiant sudžiuvusios žolės kvapą, pasigedau Tavųjų rankų šilumos.

Išeiti pasiryžai: Ar Tu tikrai žinai teisingą kelią?.. Kartojau sau mintyse, bet nutylėjau...

Vis dėl to saulė ėjo vakarop, nepavyko mums jos sugrąžinti...

Ji mirdavo kas vakarą, žadėdama prisikelti iš naujo ryte,- mes laukdavome jos kartu.

"Miegok mažyle, miegok ramiai", aštrus it peilis per šilką sklido šilti žodžiai iš Tavęs,

ilgiuosi jų, ir Tavųjų lūpų prieš miegą, kaip medaus vasarą gėlė.