Sūru! Sūru! Sūru!
Šaukdavau tau mintyse kaskart,
Kai įžengdavai manon pavėsinėn.

Tavo sielos tyla
Spengė mano ausyse
Zirzdama it širšė.

Sūru, sūru, sūru!
Nebyliai mėgindavau išvyt
Iš savo vasaros namų tą baimę.

O kai pasenai,
Tavo žiloj barzdoj
Si minoru ėmė dūgzti bitės.

Ir aš nebešaukiau „sūru“.
Tik sukalus avilį
Nudažiau jį geltonai.