Ugniaveide manoji! Pražydusi spalvotom pievų strazdanom. Besišypsanti, kleganti, šokanti, bučiuojanti. Priimi kiekvieną norintį pasidžiaugti Tavimi į savo žalią glėbį. Apkabini taip stipriai, kad net svaigsta galva! O kokios trumpos naktys su Tavimi. Gitarų stygomis, laužų spragsėjimu, žiogų chorais man dainuoji savo meilės prisipažinimą. Tamsiai mėlyna nakties lovatiesė pribarstyta auksinių mano svajonių trupinių, kuriuos tik ryto saulė saugiai surenka delnan, o per dieną dosniai iškepa stebuklingą pyragą. Jo skonis saldesnis už medų, už aviečių uogienę ir už kriaušių džemą. Jo skonis išmatuojamas tik mano svajonių nepasiekiamu aukščiu. Tik tikėjimu Tavo nuolat kartojamu pažadu...