Prie kranto meldai supę vėją
ir mėnuo nužydės upe.
Lelijos žiedu subyrėję,
užges jausmai tavam delne.

Nukris ant žemės lyg šešėliai,
uždengę virpulį akių.
Į nebūtį kurion skubėjai,
į liepsną neregiu drugiu.

Ir pelenuos sudygsta daigas,
ir žydi vėl naujai nakty.
Viskam juk duotas savas laikas,
aš tuo tikiu, o tu tiki?