Prieš mano langus -
               žali kaštonų lapai,
               jie taip arti - kad regis,
               mano kambary.  
       Aš nematau dangaus žydrumo -
               to tyro džiaugsmo -
               vien tik manoj erdvėj  
               žaliai alsuojanti
               laja tamsos.          
      Žaliuojantys kaštonai,
               kalbuosi su jumis,
               žiedais - lyg bokštais,
               svaigstu nuo žalio kvapo,
               klausausi jūsų pasakos tylios.
      Bet gi kodėl,
               pasigrobėt
               zuikutį - saulės spindulį
               ir siunčiate man  prieblandą,
               ir liūdesį širdin,
               be gimstančios dainos...
      Žali, žali kaštonai -
               nuskęst baigiu
               aš jūsų žalumoj...