Tądien braidžiojau po šlapią pievą.
Iš neaprėpiamai pilko dangaus krito dideli, šalti lašai.
Atsimenu, kaip pakėliau galvą.
Ir į mano prievarta atmerktas akis ėmė kristi vanduo.
Aš neverkiau. Tik lietus riedėjo mano skruostais.

Rankos nebuvo nusvirusios. Ne.
Galbūt net sustirusius pirštus būčiau sugebėjęs transformuoti.
Į dar pakankamai tvirtus kumščius.
Tačiau mintyse apmirė tai,
su kuo pakildavau rytais.
Ir pasinerdavau į sapną naktimis.
KELIAS.