Kai vienmarškinis aidas
Bėgs per girią,
Ir garsiai šauks:
" Kur pradingai? "

Aš tyliai juoksiuos,
Pasislėpusi eglyne.
Laimėjusi, nes tu
Manęs nesuradai.

Kai jūroj bangos skęs,
Virpėdamos iš skausmo,
Nes laivas įsirėš giliai joms,
Lig širdies gelmių -

Aš tyliai brauksiu ašaras,
Sėdėdama ant kranto,
Nes joms padėt
Tikrai nebegaliu.

Kai saulė patekės danguj
Ankstyvą rytą,
Su paukščio čiulbesiu,
Rasos lašu -

Aš, mintimis, gėrėsiuos,
Žvelgdama į tylą,
Palaimos kupinom akim -
Nes gyvenu...