Po truputį blėsta žvakės šviesa,
Temsta akyse, darosi dulksna.
Lediniai pirštai liečia Tave
Krečia šaltis, elektros srove...
Akyse šmėsteli prisiminimai -
Nepasiekiami dangaus žvaigždynai.
Gęsta akys, stingsta žvilgsnis,
Paskutinis moja saulės mirksnis...
Girdi artėjant tylius žingsnius,
Ir duslius kažkieno žodžius:
- Laikas baigias - Tau sako Likimas,
Ir žvakę užspaudžia kaulėtas pirštas...
Širdis nustojo spurdėti - jai ramu,
Nes neliko gyvenimo padarytų randų...
Išaušo rytas, ir gėlės pražydo,
Visi džiaugės sulaukę ryto.
Tik rožė verkė - palikta vieniša,
Jos ašaras šluostė saulės šviesa...
Vėjas pustė supiltą smėlį ant žiedo,
O dangus verkė, ant Tavo išbalusio skruosto...