Nemoku išsakyti to švelnumo,
Kurį kasdieną Tau jaučiu,
Kaip negaliu paglostyt Tavo veido,
Kurį mintyse vis regiu.

Gal tai dėl Tavo to šventumo,
Kuriuo kitiems Tau neprilygt,
Ir Tavo meilės savitumo,
Kurį širdis Tava tegali išsakyt.

Ak, mama, tu neteisk manęs už būdą,
Kurį man suteikė pati lemtis.
Žinok, myliu Tave... Tegu neliūdi
Tava krūtinė. O slogias mintis

Tegu išsklaido pajautimas,
Kad savo gyvastim aš vis kartu.
Mylėk save labai, kad vis lankytų suvokimas,
Kaip stipriai tu myli savo vaikus abu.

Kaip ir neatsiejamą dalelę
Anūkus savo – jį ir ją.
Ir ką dar sieki įgyvendinti,
Tu trokšti per abu juos,
Kaip ir per savo sūnų ir mane.

Tad džiaukis savo atžalom vylingai
Ir pamatyk juose save.
Gyvenime tiktai tada nieko nestinga,
Kai savo artimiems esi Tu nuolat reikalinga,
Kai Tu esi tiesiog mama.