Raudona maikutė,
ir gitara,
savaip man graži,
ta mergina,
kvėpuoja prieš vėją,
kvėpuoja manim,
jos gitara alsuoja,
surimuotom akim.

Ką mato ji?
ir ko nematau aš?
sugroja natom,
taip laikas sustoja,
aplinkui visiem,
egzistuot šurmulys,
nutrūksta styga,
ir vėl kaltas jis.

Bet ji juk nemato,
ko aš negirdžiu,
paklysti norėtume,
tarp šitų minčių,
tik voratinklis primena,
protą kampe,
jausmus balkone,
o meilę šalia.