Aš ne vizija tavo, o didelė upės  mergaitė,
Viesulų užauginta pusiasalio ūdros saloj.
Dar  manęs nejutai, nors jau vandenys vakarą žaidė,
Bet žinojau, kad temstančioj upėj surasi rytoj.

Kad apglėbsi krantus, juos nušluodamas iš horizonto
Ir paskęsi gaivoj kiek suirzusių upės srovių.
Kaip man tau pasakyt, kad bijau atsidurti už borto
Ir kad plaukt su tavim jau per didelė –man nesaugu.