Negailestingai mintis dėliojama į ambicijų pinkles. Pyktis plaka skausmingu rimbu. Aštriais rėžiais nemeilė pjausto širdį. Sustoti ir pamąstyti neleidžia savimeilė. Reikia kovoti. Mūšio lauke pralaimi ramybė ir sntūrumas. Žmogiški interesai išvyko dalyvauti parolimpinėse žaidynėse. Revoliucija negrįžtamai sunaikino geriausią. Ar leis kas sustoti, išsitiesti ir pažvelgti? Pažvelgti į save...
Tyla švelniai nuriedėjo rasos lašeliais, primindama pavasariui reikšmingą jo būtį. Aklas gatvės muzikantas dainavo apie žydrą dangų ir skaisčiai spindinčias akis. Žalioje pievoje skleidėsi žiedai, palikdami ryškų spalvų pėdsaką. Tolumoje aidėjo sunkūs prasmės ieškojimo žingsniai. Žvilgsnis iš šalies aštria strėle susmigo į sąžinę. Virtualybėje nuskendo mažytė viltis pakilti...