iliuzijų žemėj veidai be grimo
baltos pėdos žolės liemenį lenkia
save lagaminais dalina
ir neša prinokusiais obuoliais –
metų krepšius brandina tikras žmogus

čia bričkos ratai pilnatimis sukasi
kaimyno bėrį vadelioja poetas
plunksną tvankiam miesto bute palikęs
arklio žolės rupšnojimą girdi
ir karvę be apsiausto į lietų palydi

sienos praėjusius gyvenimus alsuoja
o aslos nelygumuose
skęsta mergaičių kulniukai
kiemo taku į ganyklas
nuboluoja platūs kaimynės klubai
  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
čia tikra žemė iliuzija virsta
parduota už seną tėvo laikų skatiką