brendu per pievą
ankstyvą rudenio rytą
šlapia ir šalta

nežinau, kur einu,
priekyje rūkas
ir pasaulis, praradęs kontūrus

einu. man reikia eiti
kartais užsimerkiu ir panyru
į savo vidinę tamsą
ir stoja naktis
begalinė
poliarinė

bet aš turiu eiti,
nors nėra jokio priekio
jokio pradinio taško
sugrįžti
prisiglausti

na, ir velniop tą meilę
su jos plastiškom linijom
tegu ją kirvarpos sugraužia
šį vakarą gražu gražiai
gražaus raudono vyno

atsigerti