vis nedrįstu
prisiliesti praeitim
prie tavo
žodžių.
laiko virpesiai
matuoja tylą,
laukdami rytojaus,
šešėliai šoks,
jų šypsenų grimasos
ves ir ves
ratu,
be garso,
be minties

viltis,
kaip priesaika,
kaip kelias
iš vakar į
rytoj,
kaskart artyn,
tolyn,
bet visada
su manimi

- - -

akmenimis kasdieną
rieda
laiko kulkos,
kartu ir aš,
su vėjo švilpimu...