Tyla... Virtualus langas, suraukęs marmūzę, rodo pasaulį lėtai ir tingiai. Į kiaurą minčių rėtį kapsi laikas. Būtis, praslydusi paviršiumi, nuplaukia pasroviui.
   Ak, mano mielas ir visuomet žalias kaimynas, nerūpestingai apglėbęs kambario langą, saugoja mano tikrovę. Na taip, kas jau kas, bet jis pažįsta mane geriausiai. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, jis visuomet prabyla pirmas. Kaltinimai pabyra kaip žirniai į sieną. Užsimerkiu, bet girdžiu, kokia aš netikusi, menka ir paliegusi. Mano besaikis sėdėjimas prie kompiuterio erzino jį, kai tuo metu kiemas, nušvitęs žaluma ir alsuojančiu pavasariu, kvietė įkvėpti sveikos gyvensenos dozę. Aš, žinoma, moteriškai dūsavau – silpna, gležna, nerūpestinga ir... visokia tokia, kuriai reikia sėdėti ir spoksoti į tą lėtą ir susiraukusią marmūzę.
– Sensti, – negailestingai ištarti žodžiai suvirpina mano sielą.
Ir dar... Išrėžia tiek daug ir taip teisingai apie mane, kad net veidrodis nesugeba parodyti tiek. Man belieka tik pripažinti išsakytą rūstaus mano kaimyno tiesą ir... nukabinusi nosį, šliaužiu į virtuvę. Prisipylusi puodelį vandens, švelniai paglostau paniurusį savo kaimyną, vandeniu atgaivindama tyrą jo sielą. Žali, švelnūs, karpyti jo lapeliai meiliai pabučiuoja mano plaukus.
– Ak, Jeronimai, nesipykime. - Paklusniai drožiu per duris laukan į pavasariu alsuojantį tolį.
Suglumęs monitoriaus langas užsimerkia.