Kai griūna devynerios sienos
Neišlaikę vienatvės daigelio
Kai nuodai dar pulsuoja venomis
Nors kasvakar naudoji priešnuodį,
Kuris tėra juk užnuodytas pienas,
Tu sakai – ištvėrei nepralaimėjęs
Ir tąpat mirksnį kapituliuoji,
Blyksniui iš praeities
Išliedamas savąją gėlą...
Netikėtai nugriovęs devynerias sienas,
Taip švelniai mane nugalėjęs.