Kartais būnam

Panašūs į dangaus vartuose
Stovinčius sargus
Į rudenius
Į pavasarius

Neregio pirštų galiukuos
Pabudę pajuntam
Ne kūną
Ne jo nelygumus
Tik trupinius tų
Spragsinčių vėjo malūnuos

Spragsėjusių vėjo malūnuos

Iš skausmo išeinam
Be dešimt
Be dvidešimt

Juk nieko mums

Akis užmerkiam
Ir liekam bestuburiu kūnu
Tamsa šaknelėse akių
Kurių net nemylėjom