Nėra jų, nebėra –
Nei čia, nei ten,
Kur lengvas brizas
Kvepiančio sūraus vandens,
Kolumbo ištiesta ranka,
Vilnijanti apšviesto marmuro
Sočių stočių banga...
Sublyksi žiauriai nelauktai
Senom savom dienom
Skaudžiajam juoda-balta ekrane...
Kažkur išeina tai, ko nebėra,
Buvo, traukėsi, raukšlėjosi
Į aštrų gilų dūrį
Pavargusiose mūsų gelmėse.