aukštyn žiūrėdavo
į varpinės skliautus
įtempusi gyslotą kaklą
laukdavo

nakties muarų tinklas
glostydavo varpo linkį
sugėrusį visus dienos obertonus

vibravo
ūbavo
aidėjo varpas
į tuštumą
ir vėl į formą

ir tuštuma ir forma – tokios pačios
neatsiranda jos ir neišnyksta
nei dyla kaip delčia
ir nepilnėja

ir upė tekanti pro šalį
kažkur pasiekus vandenyną
praranda formą
nebetenka vardo

tiktai kvailys it tuščias puodas
riedantis akmenimis
auksinio narvo siekia

nėra laimėjimo karaliau
ir pralaimėjimo nėra
nėra žinojimo ir nežinojimo
tik tobuloji tuštuma

aukštai – ties varpinės skliautu