Ne karas.
O sprogsta ir sprogsta –
Nuo sėklos, įkritusios žemėj,
Lig medžio viršūnės danguj.
Taip liejasi kraujas pavasario žalias,
Taip sirpsta medus.
Klausa, įsikibęs į gerkles giesmių,
Savęs atpažinti nemoku –
Girdžiu, kaip lukštenasi jaunas žmogus –
O Dieve, ir seniai išsprogo!
Pabarsto sunkia atmintim sėtuvių
Per slenkstį išėję į lauką –
Ir sprogsta, oi sprogsta
Žiedai pumpurų –
Per Lietuvą visą,
Gyvenimą visą,
Per visą jų
Džiaugsmą...