Kai vakar buvo sustojęs laikas,
popieriniam laive užmigo Naktis.
Ji skaitė lelijos žiede išraižytus ženklus,
medžių šaknimis juos liejo į gatvę,
nepažįstamų akimis gėrė į save.
Sutikau ją iš ryto tarp dar nenukritusių
skiaučių dangaus, byrančiame garse.
Stebėjau jos plaukuose nokstančią rasą,
burtininko saujoje mačiau gimstantį vėją.